Einame teisingu keliu... 11
Vaikystėje Živilė Širvienė buvo patrakusi ir svajojo ateityje tapti už teisybę kovojančia policininke. Ne tik svajojo, bet ir įgijo kvalifikaciją, leidžiančią šį darbą dirbi. Tik kad svajonės... kartais ima ir sudūžta. Vėliau ji tapo teisininke. Kas turi nutikti, kad mestum patinkantį, gerai apmokamą darbą ir atidarytum natūraliosios kosmetikos interneto parduotuvę?
Kokios būna mokinukės, ketinančios pasirinkti policininkės profesiją?
Buvau tikras velnias (juokiasi)! Iki devintos klasės buvau pirmūnė, bet dėl elgesio rūpesčių turėjau nuo mažens. Mokykloje būdavau labai aktyvi, garsiai reikšdavausi per pamokas, viską organizuodavau, pabėgimus iš pamokų - taip pat. O nuo devintos klasės, kai perėjau į kitą mokyklą, visai nusivažiavau: nelankiau pamokų, nebesimokiau. Kaip šiandien atsimenu, kaip mokytoja trimestre iš matematikos išvedė dvejetą... Kelerius metus ritausi žemyn. Kaip reagavo tėvai? Jie daug ko nežinojo, net devintos klasės baigimo atestatą sugebėjau padirbti. Pažymių knygeles taip pat turėjau dvi. Jie matė, kad negerai, tačiau neįtarė, jog reikalai tokie prasti.
Vėliau susiėmiau. Pati. Supratau, kad svajonė tapti policininke gali neišsipildyti, nes tinkamai neišlaikiusi valstybinių egzaminų negalėsiu stoti į Policijos akademiją.
Kaip mergaitėms šauna į galvą tapti policininkėmis?
Nepamenu, kaip gimė ši svajonė. Tarp giminių ir artimųjų policininkų nebuvo ir jokių pažinčių šioje srityje neturėjau. Manau, kad pasirinkimą lėmė mano būdas – esu griežta, drąsi, teisinga.
Tai kas gi nutiko tavo svajonei - juk šiuo metu nesi policininkė?
Mykolo Romerio universitete įgijau policininko kvalifikaciją. Taigi policininke tapau, tik šio darbo nedirbau. Ir labai gerai žinau, kodėl. Mano studijos buvo itin specifinės, sukarintos - į paskaitas vaikščiodavome su uniforma, bet kokiu oru bėgdavome krosą, mokėmės šaudyti, kovinės savigynos... Be to, įvairiuose policijos padaliniuose atlikdavome praktiką. Štai jos man ir užteko, kad suprasčiau, jog policijoje teisingumo nėra – bent jau tokio, kokį įsivaizduoju aš. Mano vyras dėl tos pačios priežasties nėjo dirbti į policiją (mudu kartu mokėmės). Per pastaruosius penkerius metus įvairiose gyvenimiškose situacijose ne kartą pati susidūriau su teisėsauga ir kaskart ja vis labiau nusiviliu. Kartais pagalvoju, kodėl Lietuvoje viskas taip, ir nesuprantu. Galbūt dėl blogų darbo sąlygų, mažų atlyginimų, per didelio darbo krūvio, gal dėl gana žemo šios sistemos darbuotojų išsilavinimo, o gal yra kokios nors kitos priežastys...
Nėjai dirbti policininke, baigei teisės magistrantūrą ir tapai teisininke. Šioje veikloje matei daugiau teisingumo?
Darbas teisinėje sistemoje nėra visai tas pats, kas darbas policijoje ar kitose panašiose institucijose. Čia labiau susiduri su teisingumo paieškomis, todėl teisingumo čia lyg ir daugiau. Ir visgi tai tėra saviapgaulė – deja, mūsų teisinėje sistemoje gausu teisėtų, tačiau neteisingų sprendimų. Kai tai supranti, dirbti pasidaro labai sunku - slegia mintys, maištauja vidus. O kai galiausiai suvoki, kad gyvenimas tik vienas, kad jis yra be galo gražus, dosnus ir kad tik mes patys esame jo kalviai, priimi sprendimą ką nors keisti. Štai taip netikėtai ir neplanuotai atsirado mano internetinė parduotuvėlė www. naturata. lt
