Po audrų nušvinta saulė...
Jonaviškė lengvosios atletikos trenerė, smiginio čempionė Erika Bagdonavičienė prieš atsisveikindama prasitars: tik prieš kelias dienas ji palaidojo mamą, o jau rytoj – Lietuvos smiginio čempionatas, daugybė žmonių totalizatoriuje „pastatė“ už ją. Čia ir paaiškėsiąs jos tikrasis profesionalumas – ar sugebės susikoncentruoti pergalei, nustūmusi į šalį jausmus, kurie gali sudrebinti ranką, ar nenuvils tų, kurie ja tiki.
Vaikystėje (nuo septintos klasės) mokėtės Panevėžio sporto mokykloje-internate. Skamba taip niūriai, nejaukiai...
Tai nebuvo internatas, kokį žmonės paprastai įsivaizduoja. Mokykla taip vadinosi todėl, kad geriausi jaunieji sportininkai iš visos Lietuvos ten ne tik mokydavosi, bet ir gyvendavo, ir net labai geromis sąlygomis.
Esu iš daugiavaikės šeimos, mūsų šeši: vyresnioji sesuo, mes trynukės, tada šešeriais metais vyresnė sesė ir brolis, gimęs, kai jau buvau dvidešimt vienerių. Augome savarankiški, vieni kitiems visada padėdavome, todėl išvažiuoti mokytis į Panevėžį nebuvo sunku. Savaitgaliais grįždavau namo. Po metų tą pačią mokyklą pradėjo lankyti ir mano sesuo – viena iš trynukių. Abi buvome bėgikės (šią specialybę ir įgijome), bet teko ragauti ir daugiakovės – mums, tokioms labai aukštoms, gerai sekėsi šokinėti per kliūtis, į aukštį. Mokykloje dirbdavome tikrai labai daug: dvi treniruotės per dieną, įvairios stovyklos. Teko pabuvoti ir Lietuvos rinktinėje. Baigusi mokslus Panevėžyje, įstojau į Pedagoginį institutą (dabar universitetas), ten baigiau kūno kultūrą (tada buvo fizinis lavinimas). Sugrįžusi į Jonavą, dėsčiau kūno kultūrą mokykloje. Vėliau ištekėjau, gimė vaikelis... Kaip tik po atostogų vaikeliui auginti Jonavos sporto mokykloje (dabar – sporto centras) pritrūko lengvosios atletikos trenerio – jie pakvietė mane. Dvejojau: mokykloje dirbti labai patiko. Bet būsimieji bendradarbiai įkalbėjo, sakė, turėsi laisvo laiko rytais, mokysi tuos, kurie nori sportuoti... Iš štai jau šešiolika metų dirbu ten.
Esate smiginio čempionė. Nuo ko viskas prasidėjo?
Smiginio varžybas pamačiau per televizorių. Labai susidomėjau – kaip žmonės tokiomis mažomis strėlytėmis pataiko į tokius siaurus laukelius ir vos trim metimais surenka maksimalų kiekį taškų? Tačiau žaisti pradėjau ne iš karto, buvau labai užsiėmusi – dirbau trenere, sporto klubo instruktore, be to, vyresnėlis buvo mažas, norėjau kuo daugiau laiko skirti jam. Smiginio treneris vis paragindavo: ateik, pamėginsi.
Visąlaik maniau, kad smiginis – tai smagus laisvalaikio žaidimas. Nė neįtariau, kad tai – daugybę rimtų žmonių suburiantis sportas. Iš tiesų tai normali sporto šaka, vis labiau populiarėjanti visame pasaulyje, ypač Skandinavijoje. Tik kol kas ne olimpinė. Tačiau yra visai nemažai vilčių, kad 2016 m. ji tokia taps.
