Namai, kuriuose gera 1
Kai gyvenimas pilnas visokiausių reikalų, skubėjimo ir įtampos, grįžusiai namo norisi, kad savos sienos būtų ne tik tvirtovė, sauganti nuo išorės negandų, bet ir jaukus kampelis, kuriame būtų galima greitai atgauti jėgas. Kaip susikurti tokią oazę?
Namų aplinka saugo, globoja, ramina – jei tik pasirenki tinkamą interjerą ir jo detales. Žinok, kad tik tokie namai, kuriuose visi jų gyventojai jaučiasi maksimaliai patogiai, gali būti saugus ramybės užutekis. Patogus interjeras turi veikti žmogų visais lygmenimis: turi būti patogu ir kūnui, ir sielai, be to, ir energija privalo netrukdomai tekėti. Jei kuris nors lygmuo ignoruojamas, maksimalaus komforto nebus. Kai grįžti namo po darbo, mokslų, parduotuvių šurmulio, namai turėtų suteikti jėgų, atkurti energijos trūkumą, pažadinti pasitikėjimą savimi. Kai kūnui patogu, į galvą ateina šviesesnių minčių, užplūsta geresnės emocijos.
Komfortas per lytėjimą
Psichologai tikina, kad prisilietus prie minkšto, švelnaus audinio pasąmonėje pirmiausia iškyla vaikystėje patirtos jaukios emocijos. Štai kodėl prisilietimas prie aksominės pagalvėlės priverčia pasijusti taip, tarsi ranka vėl gniaužtų mylimą pliušinį žaisliuką. Minkšto ir švelnaus audinio lytėjimas sukelia saugumo, jaukumo ir ramybės jausmą. Beje, pagalvėlės – ne vienintelis būdas savo kūnui suteikti švelnių prisilietimų. Ne mažiau svarbu, kuo namuose vilkima. Namų drabužiai turėtų būti ne tik patogūs, nevaržantys judesių, bet ir pasiūti iš minkštų, švelnių audinių. Jei namie vilkėsi ne itin patogius drabužius, kurie į darbą nebetinka, o išmesti gaila, jaukaus nusiraminimo nesitikėk.
Iš natūralių medžiagų pagaminti daiktai, kuriuos dažnai lieti, taip pat teikia stabilumo ir ramybės. Todėl interjere labai pageidautini tikro medžio, o ne drožlių plokščių baldai, iš vytelių pinti daiktai, gintariniai suvenyrai, kuriuos būtų galima pačiupinėti, paglostyti.
Regima ramybė
Kai ieškai nusiraminimo, labiausiai tinka šiltų, natūralių gamtos spalvų gama – ruda, kavos su pienu, smėlio, terakotos, dramblio kaulo, samanų spalvos. Tinka ir visi medžio atspalviai. Renkantis apšvietimą svarbiausia yra tokia taisyklė: geriau daugiau silpnesnių šviestuvų, kurių kiekvienas apšviečia atskiras zonas, nei vienas nors ir labai galingas. Mažesniame apšviestame kampelyje žmogus visada jaučiasi patogiau ir jaukiau nei didelėje šviesioje erdvėje. Štai kodėl pora naktinių lempelių prie lovos suteikia daug didesnį saugumo pojūtį nei palubėje kabantis šviestuvas, ryškiai nutvieskiantis miegamąjį.
Ar turime sielą?!
Fotolia nuotrauka
Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.
Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.
Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!