Mantas Sakalauskas: „Nepritrauksi daugiau, nei tavo magnetas šiuo metu pajėgia“
Netikėtai užkluptas klausimo, ar jis laimingas, Mantas Sakalauskas nė minutės nedvejoja: taip! Jis jau daugiau kaip dešimtmetį domisi įvairiais sveikatinimo metodais, praktikuoja dana saviraiškos stilių, daro giluminį masažą. Jo patarimai, kaip sveikiau gyventi, gana netikėti.
Taip jau yra, kad įvairiausių sveikatinimo metodų žmonės dažniausiai pradeda ieškoti netekę sveikatos. O kokia jums buvo pradžia?
Kokiomis nors rimtesnėmis ligomis niekada nesiskundžiau. Tiesiog labai greitai pažinau šį pasaulį. Yra toks posakis: nereikia išsrėbti viso sriubos puodo, kad sužinotum, koks viralo skonis. Tai aš tą gyvenimo skonį greitai pajaučiau, ir atėjo momentas, kai suvokiau, kad to neužtenka, norėjosi ko nors daugiau. Studijavau vizualinį dizainą, tad natūraliai domėjausi menais, drauge susidomėjau ir filosofija – Nietzsche, Kierkegaardu, Hegeliu. Paskui norom nenorom į akiratį pateko Rytų filosofija, o drauge su ja – ir įvairios praktikos: cigunas, kinų gimnastika, hatha, radža joga...
O kada ateina laikas dalytis sukaupta patirtimi?
Tas laikas gali ir neateiti. Tai mes, vakariečiai, atseit žinom, kaip viskas turi būti: baigi universitetą, gauni diplomą ir tai jau reiškia, kad tampi specialistu. Iš tikro reikia ne to popieriuko, o patirties. Be to, ne kiekvienas gali perteikti sukauptą patirtį. Tai, ką tu esi įvaldęs, kitam iš pradžių yra nesuvokiami dalykai. Ypač atsargiai dalytis reikia šeimoje, kai vienas iš šeimos narių susidomi dvasiniu tobulėjimu. Pavyzdžiui, sėdi anūkėlis, medituoja, o močiutė, pamaniusi, kad vaikas nieko juk neveikia, paprašo išnešti šiukšles. Kokia dažniausiai būna „dvasingojo“ reakcija? Pyktis ir panieka! O juk jei tu išties dvasingas, tai apsidžiaugi gavęs progą padaryti gerą darbą. Pasaulis yra vientisas ir nereikia jo kandžioti gabalais – šitas gabaliukas dvasingas, o šitas – ne. Neprisiimkim Dievo vaidmens. Viskas, kas yra šiame pasaulyje, tiesiog yra. Žmogus turėtų bent jau sugebėti ir su pagarba priimti, ką pasaulis jam duoda – įvykius, patirtį. Manau, tai daugiausia, ką žmogus gali padaryti. Tačiau mes gyvename Vakarų civilizacijoje, kur klestėte klesti egoizmas. Mums sunku priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Mūsų protas prisikuria iliuzijų, koks jis turėtų būti. Tuomet bet koks nukrypimas kelia siaubingą sumaištį.
Bet nejaugi išoriniai dalykai visiškai nesvarbūs?
Kai žmogus kai gimsta, jis net vardo neturi, o mes jam iškart priskiriame ir vardą, ir pavardę. Atpratome į žmogų žiūrėti kaip į gyvą būtybę – mums svarbu, kuo jis dirba, kur gyvena, kokiu automobiliu važinėja. Žodžiu, apie žmogų sprendžiame ne pagal vidinę jo sanklodą, o pagal sociumo nustatytas išorines taisykles. Ta prasme sakau, kad išoriniai dalykai nesvarbūs. Kita vertus, aš pats gyvenu tame sociume ir negaliu jo nepaisyti.
