Garsiausios sriubos. Verta paskanauti! 1
Už lango šlapdriba ar spigina šaltis, raskite laiko išsivirti sriubos – ji sušildys ir maloniai nuteiks. Šį kartą turime gerą pasiūlymą toms, kurios virtuvėje mėgsta eksperimentuoti ir nuolat alksta naujų skonių: savo ir namiškių gomurius palepinkite viena kita sriuba, pelniusia pasaulinį pripažinimą.
Prancūziška svogūninė
Legenda byloja, kad visame pasaulyje garsios prancūziškos svogūnų sriubos (soupe d’oignons) dar XV a. pirmasis paragavo karalius Liudvikas IX. Tada šį valgį rūmų kulinaras pagamino vos iš kelių komponentų: svogūnų, sviesto ir pastovėjusio šampano. Kiek vėliau virtuvės meistras svogūnų sriubos receptą patobulino ir išdalijo kitų didikų asmeniniams virėjams. Maždaug nuo XVII a. garsiąją svogūnų sriubą jau srėbė visa Prancūzija. Negana to, virtuvių šefai ir patyrusios namų šeimininkės ėmėsi eksperimentų, kurių rezultatas – galybė skirtingų svogūninės receptų.
Nesvarbu, pagal kurį receptą nutarsite gaminti svogūnų sriubą, svarbiausia – tinkamai paruošti svogūnus (svieste juos reikia kepinti ne trumpiau nei 40 – 60 minučių).
6 sriubos porcijoms reikės 800 g svogūnų, 2 skiltelių česnako, poros laurų lapelių, 50–60 g sviesto, 1/3 stiklinės miltų, 2 l daržovių sultinio, 250 ml sauso baltojo vyno, kelių šviežių čiobrelių šakelių, pagal skonį druskos ir maltų juodųjų pipirų, prancūziškojo batono, tarkuoto parmezano.
Didesniame storą dugną turinčiame puode išlydykite sviestą. Sudėkite griežinėliais pjaustytus svogūnus ir kartkartėmis pamaišydama kepinkite ant mažos ugnies, kol įgaus gražią rusvą spalvą ir malonų salsvą aromatą. Sudėkite trintus česnakus, suberkite miltus ir maišydama dar minutę kitą daržoves pakepinkite. Maišydama plona srovele supilkite sultinį bei vyną ir luktelėkite, kol užvirs. Sumeskite laurų lapelius, čiobrelius, puodą uždenkite ir virkite 20–25 minutes. Laurų lapelius išgriebkite, pagal skonį įberkite druskos ir maltų juodųjų pipirų.
Prancūziškojo batono riekeles išdėliokite nepridegančioje kepimo skardoje, apšlakstykite geros kokybės alyvuogių aliejumi, apibarstykite tarkuotu parmezanu ir pašaukite į karštą orkaitę. Kepkite, kol sūris išsilydys.
Sriubą išpilstykite į dubenėlius, į kiekvieną įmerkite po dvi sūriu pagardintas batono riekeles.
Ar turime sielą?!
Fotolia nuotrauka
Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.
Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.
Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!