Pirkime maistą atsakingai 1
Džiugu, kad šiandien vis atidžiau žiūrime, ką dedame į burną. Norėdami išsirinkti kuo sveikesnį produktą, daugelis mūsų įdėmiai tyrinėja etiketes. Tačiau ar susimąstome, kaip tausoti ne tik save, bet ir aplinką? Naudingais patarimais dalijasi leidinio „Ozonas“ vyriausioji redaktorė, atsakingo gyvenimo būdo propaguotoja Kristina Kučinskaitė.
Pasak Kristinos Kučinskaitės, norint būti ekologiškam ir neabejingam mus supančiai gamtai, vertėtų kruopščiai planuoti maisto pirkimą. Kaip tai padaryti? Susidarykite savaitės ar kelių dienų mitybos planą. Įdėmiai apgalvoję, ką per jas valgysite, ir susirašę reikalingų produktų sąrašą, ne tik neįsigysite nereikalingų pirkinių, sutaupysite pinigų ir laiko, bet ir neišmesite maisto.
„Maisto atliekos tampa vis didesne problema visame pasaulyje. Jungtinės Karalystės valstybinės atliekų ir išteklių veiklos programos (angl. WRAP) duomenimis, Didžiojoje Britanijoje namų ūkiai kasmet išmeta per aštuonis milijonus tonų maisto atliekų, o net daugiau kaip penkis milijonus jų būtų galima suvalgyti“, – teigia pašnekovė.
Pasak K. Kučinskaitės, būtų puiku, jei kiekvienas gyventojas prieš pirkdamas prekes priprastų apmąstyti, ką valgys artimiausias dienas, iš ko gamins patiekalus sau, šeimai ar draugams, kiek tiksliai jam reikės maisto produktų.
Pernelyg nesigundykite akcijomis
Šiandien kiekviename prekybos centre galime pamatyti prekių, kurioms taikoma akcija: „Pirk vieną – gausi du“, „Nuolaida iki 50 proc.“ ir pan. Ir vaikui aišku, kad tokie užrašai vilioja įsigyti kuo daugiau siūlomų prekių. Tačiau specialistė pataria būti budriems ir aklai neužkibti „ant akcijų kabliuko“.
„Neskubėkite gundytis akcijomis, ypač skatinančiomis pirkti daug šviežių produktų. Didelė tikimybė, kad nieko nesutaupysite, nes paprasčiausiai nespėsite jų suvartoti“, – teigia pašnekovė ir primena, jog akcijų metu parduodamų produktų galiojimo laikas dažniausiai būna besibaigiąs.
Nepasiduokite vartotojiškumui
Anot specialistės, šiandien pasaulyje aktuali problema – besaikis vartojimas tampa vis svarbesniu klausimu ir Lietuvoje. Žmonės perka viską iš eilės, reikia jiems to ar nereikia. Pažvelkime į prekybos centrus prieš didžiąsias metų šventes – krauname į krepšelius ar vežimėlius, regis, viską, kas tik papuola. Verta sustoti ir pamąstyti, ar mums viso to tikrai reikia. „Svarbu įsidėmėti, kad pirkti verta tik tiek, kiek iš tiesų reikia“, – atkreipia dėmesį K. Kučinskaitė.
Ar turime sielą?!
Fotolia nuotrauka
Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.
Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.
Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!