Komentarai internete – tik liežuvautojams? 1
Komentuoti ir vertinti mėgstame daugelis. Tokią galimybę mums suteikia ir internetas. Deja, riba tarp diskusijos, pagarbaus vertinimo ir liežuvavimo labai slidi. Atrodo, kad elektroninėje erdvėje ji dažnai peržengiama, ypač kai tas, kuris komentuoja, mano esąs nematomas.
Kiek ilgai ištvertumėte nebendravusi? Neištarusi nė žodžio? Turime omenyje ne tuos abiem pusėms nemalonius „nekalbadienius“, bet gyvenimo tarsi negyvenamoje saloje situaciją, kai nėra kam pasakyti, kaip jautiesi, ko nori ar ką galvoji. Ne itin malonus jausmas, tiesa? Žmogus – sociali būtybė, sunkiai išgyvenanti be bendravimo, pasikeitimo nuomonėmis ir atsako pokalbyje. Negyvenamoje saloje atsidūręs šiuolaikinės Danielio Defoe „Robinzono Kruzo“ versijos Tomo Hankso herojus neištvėręs vienatvės pasitelkė racionalią vaizduotę ir futbolo kamuoliui įkvėpęs gyvybę ištisas valandas bendraudavo su juo tarsi su protingu, lygiaverčiu pašnekovu.
Bendravimą siejame ne tik su diskusija, vienas kito informavimu apie savo pojūčius ir emocijas, bet ir su... liežuvavimu. Palyginti neseniai interneto mums suteikta laisvė savo nuomone, požiūriu ir net jausmais dalytis su nepažįstamais žmonėmis tolimiausiuose šalies ir pasaulio kampeliuose sulaukė didžiulio dėmesio. Interneto komentarai tapo įprastu, kasdienišku dalyku. Jais taip pat matuojamas straipsnio populiarumas, o kartais perskrodžia ir įdėmesnis teisėsaugos institucijų žvilgsnis. Vis dėlto į gražią, demokratišką iniciatyvą netruko įsismelkti ir realiam gyvenimui būdingos savybės – apkalbos ir pavydo kirminėliai. Todėl bent jau populiariuosiuose naujienų portaluose komentarai veikiau asocijuojasi su neigiamų žodžių srautu nei su vaisinga diskusija ir mandagiu nuomonių pasikeitimu.
Kodėl kartais taip knieti internete pareikšti savo nuomonę ar pasinerti į vaisių neduodančias diskusijas apie pasikeitusias įžymybių šukuosenas prisidengus pačių sugalvotais slapyvardžiais?
Laisvė kalbėti anonimiškai
Virtuali erdvė turi unikalią savybę panaikinti realybės ir laiko pojūtį. Prisiminkime į kompiuterinius žaidimus įnikusius paauglius, nė dienos be socialinio tinklalapio neištveriančius jaunuolius, interneto parduotuvėse „įklimpusias“ drauges. Gali būti, kad čia atpažinote ir save. Juk be interneto sunkiai galime įsivaizduoti savo gyvenimą ir pastebime, kad jis užima vis daugiau mūsų kasdienybės.
Viena iš svarbiausių interneto šlovę nulėmusių funkcijų – suteikta galimybė prabilti visiems, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ar ekonominės padėties. Galimybė viešai komentuoti – tam tikra demokratijos apraiška. Kiekvienas turime teisę viešai išsakyti savo nuomonę ir požiūrį. Ne paslaptis, kad interneto komentaruose trūksta elementaraus, rezultatų teikiančio dialogo, mandagaus, nors gal ir emocingo pasikeitimo nuomonėmis. Todėl galimybė komentuoti gana dažnai suprantama kaip emocijų iškrova, bet ne malonumas diskutuoti su kitais skaitytojais straipsnyje aptariama tema.
Naršydami virtualiuosiuose puslapiuose, esame nematomi pašnekovams (nebent patys to norime), taigi galime ne tik sakyti, kas šauna į galvą, bet ir simuliuoti savo vidines ar išorines savybes – amžių, požiūrį į gyvenimą, slapyvardį iliustruoti kokia tik norime vadinamąja profilio nuotrauka. Tai reiškia, kad turime galimybę kurti elektroninius alter ego (liet. „kitas aš“), tarsi iš plastilino lipdyti save tokius, kokie norėtume būti laikinai, o gal ir visada, – stipresnius, drąsesnius, labiau savimi pasitikinčius. Tiesa, tokie „kūriniai“ būdingesni socialinių tinklų profiliams nei straipsnių komentarams, bet psichologai pastebi, kad galimybė rinktis – viešinti savo tapatybę ar slėptis už susikurto slapyvardžio – turi įtakos ir kalbėjimo internete būdui.



