Ekologijos pradžiamokslis 1
„Anksčiau net nesusimąstydavau apie ekologiją, kitokį gyvenimo būdą. Bet... dabar tam atėjo laikas – jūsų žurnale perskaityti straipsniai paskatino nebūti abejingai aplinkai ir savo sveikatai. Norėčiau gyventi „žaliau“, tik nežinau, nuo ko pradėti...“
Tokių laiškų gauname ne vieną. Smagu, kad domitės ekologišku gyvenimo būdu ir mielai patarsime, kaip žengti pirmuosius žingsnius. Reikia pradėti nuo elementariausių dalykų, juk dviračio neišrasi... Argi sunku surūšiuoti šiukšles, į parduotuvę neštis tą patį krepšelį, o ne kiekvienąsyk pirkti naują? Argi sunku nemėtyti šiukšlių, kur papuolė, pakelti numestas? Ar ne geriau išaugtus, senus drabužius ne išmesti į konteinerį, o atiduoti labdarai? Svarbiausia – pastangos. O ne laukti, kol kas nors ką nors padarys už tave.
1 žingsnelis
Keiskite mąstymą
Ne veltui sakoma, kad reikia pradėti keistis nuo savęs. Pamažu keiskite mąstymą, nes juk viskas prasideda galvoje. Ar ne tiesa?! Kaupkite informaciją, skaitykite straipsnius apie ekologiją, prisidėkite prie ekoakcijų, jų rengiama tikrai nemažai. Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį vyksta viešų aplinkos vietų tvarkymas. Tradicine tapusios švaros akcijos „Darom“ tikslas – ne tik iškuopti šiukšles. Šio projekto idėja – skatinti žmones būti atsakingesnius ne tik aplinkai, bet ir vienas kitam.
Pernai per akciją „Darom“ iš sutvarkytų viešųjų erdvių per visą Lietuvą buvo surinkta ir išvežta apie 5 tūkstančiai tonų šiukšlių. Ir kasmet vis daugiau, nes prisidėdavo daugiau dalyvių.
2 žingsnelis
Pradėkite rūšiuoti atliekas
Iki šiol visas atliekas mesdavote į vieną maišą? Pratinkitės jas rūšiuoti ir mesti į atskirus maišus. Paklausite, kokia iš to nauda? Sąvartynuose šiukšlių kiekis grėsmingai didėja. Dūlėdamos atliekos išskiria junginius, kurie teršia orą. O daugelį surūšiuota atliekų galima perdirbti. Pavyzdžiui, kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 17 medžių, 26 460 litrų vandens ir tiek energijos, kad pusę metų būtų galima apšildyti normalaus dydžio namą.
Prieš rūšiuodama atliekas, pasidomėkite, ką į kokius konteinerius mesti. Štai į popieriui skirtus konteinerius metami tik sausi laikraščiai, knygos, žurnalai, kartonas. Negalima mesti vaškuoto, tepaluoto popieriaus, tapetų, sulčių, pieno, picų pakuočių. Į stiklui skirtus konteinerius – antriniam naudojimui tinkantys stikliniai buteliai, stiklainiai ir stiklo duženos. Nuo stiklainių ar butelių būtina pašalinti metalinius kamščius, foliją, dangtelius ir t. t. Kaip rūšiuoti atliekas, daugiau informacijos rasite internete, spaudoje.
Ar turime sielą?!
Fotolia nuotrauka
Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.
Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.
Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!