Vaikas nebėra tiesiog vaikas. Daugybei mamų jis virsta prestižo atributu, nes noras, kad jos tobulas kūrinys būtų išskirtinis, kartais įgauna gana keistas formas. Lavinti vaikas pradedamas dar mamos pilve, auginamas pagal madingiausias tendencijas, vos gimęs tempiamas į įvairias mokyklėles, vėliau a... Skaityti plačiau...
Aktorius Vytautas Paukštė, ne vieno atmintyje iškylantis pirmiausia kaip Mindaugo ir Mažvydo vaidmenų kūrėjas, atliko ne mažiau svarbų gyvenimišką vaidmenį – tėčio. Jis didžiuojasi visais trim vaikais – vyriausiąja Rasa ir su žmona aktore Julija Sakalaite užaugintais Mindaugu ir Ada. Jaunėlė jo dukra, žurnalistė ir kultūros vadybos specialistė Ada Paukštytė, su meile sako: „Esu tėvo vaikas.“
Ar teisybė, kad sulaukę pirmagimio tik mokomės būti tėvais, o su kiekvienu kitu vaiku tampame vis tolerantiškesni?
Vytautas: Kiekvienas vaikas – atskiras pasaulis. Kiekvieno savos bėdos, ligos, problemos. Teoriškai gal ir taip: lyg ir įgyji daugiau žinių, lyg ir įmanoma jau šį tą prognozuoti, lyg ir galėtų viskas klostytis lengviau ir paprasčiau, bet tėvui ar motinai vienodai skauda širdį dėl bet kurio.
Ada: Manau, pasisekė mano tėvams tris vaikus turėti... Aš buvau klasikinis pavyzdys – tėčio dukrelė. Beprotiškai jį mylėjau ir myliu. Tikėtina, kad ir jam buvau laimės pagrandukas, pūkuotas ir mielas.
Vytautas: Be abejonės – kiek vaikų bebūtų, tėvams pats mažiausias yra brangiausias: atrodo, toks bejėgis, reikalingas didesnės globos. Jis gauna daugiausia meilės, o dėl to turbūt nukenčia vyresnieji, kurie mano esantys ne tokie reikalingi, nors taip nėra. Ada buvo ir liko mūsų mažoji.
Yra toks mitas, kad aktorių vaikų gyvenimas dažnai laisvesnis nei jų bendraamžių, nesuvaržytas taisyklių ir draudimų.
Ada: Stereotipas. Svarbiausia – šeimos santykiai, o ne profesija. Taip, mes gyvenome demokratiškoje aplinkoje, bet didžiulės laisvės nepabrėžčiau. Niekuomet išeidama nepalikdavau tėvų nežinioje, man nebūdavo kančia jiems paskambinti ir pasakyti, kur esu, kada grįšiu ar negrįšiu. Bet nujausdavau, kad jaudindavosi: pasakydavau ar nepasakydavau, mama vis tiek stovėdavo prie lango užuolaidą praskleidusi...
Vytautas: Ada buvo šiek tiek lepinama, jai buvo leidžiama daugiau. Sūnui buvau griežtesnis. Palyginti su Ada, jis man atrodė jau suaugęs, nors buvo aštuoneriais metais vyresnis. O juk tuomet buvo dar vaikas... Tik paskui žmogus tai supranti.
Bandėte Adai reguliuoti gyvenimą?
Vytautas: Vieno labai nenorėjau – kad susidomėtų aktoryste. Bandžiau aiškinti, kad tai nervų gadinimo profesija. Betgi vaikai visais klausimais turi savo nuomonę! Teatras yra nepagydoma užkrečiamoji liga – jos išvengė ir jokių sentimentų tam menui niekada neturėjo tik sūnus.
Ada: Kartais apie ką nors užsimindavo, kur nors kreipdavo, bet neįkyriai. Lankiau ir muzikos mokyklą, ir chorą, ir šokius, tėvai manęs nestabdė. Visą gyvenimą bėgau! Prisiminimai iš namų – šviesūs, nors, kaip ir visiems (nesame gi šventi!), pasitaikydavo pykčių, barnių ir paauglystės nesąmonių. Nė vienas tiksliai nenusekėme tėvų pėdomis. Sesuo Rasa arčiausiai teatro – ji teatrologė. Mindaugas buvo linkęs į tiksliuosius mokslus, apsigimęs fizikas, o man aktorystės liga greitai praėjo. Ir gerai, nes vis tiek esu šalia teatro ir kino. Baigiau žurnalistiką, paskui kultūros vadybą. Aštuntus metus organizuoju Druskininkų teatro festivalį, dabar dirbu kino teatre „Pasaka“ projektų vadove, prieš tai buvo dar keli darbai, teatrai, net ministerija, kurioje susipažinau su biurokratijos mašina, prilygstančia A. Dante pragaro ratams, ir supratau, kad tikrai nesu karjeros moteris...
. TVS: 
