Itin madingas ekologiškas požiūris į motinystę skatina mamas su mažamečiais būti kuo ilgiau. Tačiau rūpinimasis – kaip pasirinkti auklę – išlieka. Rusų klasikas Levas Tolstojus, daugiavaikis tėvas, buvo įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas tiesiog privalo turėti auklę, nes tik taip išmoks g... Skaityti plačiau...
„Sekso ir miesto“ herojės kalbasi apie seksą atvirai, lengvai, su pasigardžiavimu – it valgytų plombyrą. Jūs taip galite? Spėjame, kad „ne!“ nuskambės gerokai daugiau nei „taip!“ Tačiau, pasak žinovų, šnekėtis apie jį verta ir netgi reikia, ypač – poroms. Galbūt šiuose puslapiuose rasite tai, apie ką galvojote, bet nedrįsote pasakyti garsiai...
Apie krizę, masturbaciją ir nustebusius vyrus
JAV sociologai konstatuoja: daug vyrų nebesivargina asistuoti moterims, kad jos sutiktų pasimylėti, ir mažiau linkę vienai iš jų įsipareigoti. Dėl to iš dalies kaltas dailiosios lyties seksualinis išlaisvėjimas ir merginų perviršis aukštosiose mokyklose bei kolegijose. (Lietuvoje juk panaši situacija?) „Kiekvienas lytinis aktas kuria sekso „kainą“ vėlesniuose santykiuose. Jei jaunam vyrui ilgai buvo labai lengva susirasti lovos partnerę, kodėl paskui jis turėtų norėti brangiai mokėti už savo ateitį, t. y. susisaistyti įsipareigojimais, juolab santuoka?“ – samprotauja Teksaso universiteto sociologas Markas Regnerusas. Ekonomikos krizė taip pat šliūkštelėjo dažų ant seksualinių santykių spalvų paletės. Gyvenimo lygio smukimas, neoptimistiškos ateities prognozės skatina ieškoti nusiraminimo ir užsimiršimo, o seksas – vienas iš patikrintų būdų tai gauti. Dar kyla poreikis daugintis. Socialinės psichologijos profesoriaus Omri Gillatho nuomone, „šiandien jautiesi taip, tarsi gyventum savanoje: čia mažai vaisių ir žvėrių, kuriuos galėtum susimedžioti. Tokiais laikais, kai aplink tvyro grėsmės nuojauta, vyrai labiau linkę paskleisti savo sėklą“. Seksualinių santykių specialistai atkreipė dėmesį, kad prasidėjus akcijų griūčiai pasaulio finansų rinkose padaugėjo Volstrito bankininkų, kurie kreipėsi pagalbos, nes pajuto, kad ėmė darytis priklausomi nuo sekso.
Apie lietuviškas realijas kalbamės su Anatolijumi Gainovskiu, Intymaus gyvenimo ir higienos problemų konsultavimo ir gydymo centro vadovu.
Lietuvos moterys ir vyrai jau pakankamai išprusę lytinių santykių srityje?
Norint valdyti šalį, būtina turėti perspektyvinį mąstymą. Ta pati sąlyga galioja ir seksualinių santykių srityje. Sakyčiau, Lietuvoje supratimas apie seksą ganėtinai menkas. Žmonės nenutuokia, kokios sekso nebuvimo pasekmės. Ateina vyras ir sako: „Daktare, padarykite, kad šį šeštadienį mano erekcija būtų šimtaprocentinė. Aš jau penkeri metai turiu dėl to problemų, bet noriu, kad ryt viskas būtų liuks.“ O kur tu buvai tuos penkerius metus?! Ir ką darei, o tiksliau – ko nedarei, kad situacija šiandien tokia? Kalbantis ima aiškėti, kad pašnekovo penis – pamirštas daiktas ir šeštadienį jis tikrai neatsistos. Nesigilindamas į medicininius terminus pasakysiu paprastai: jei yra liauka, ji turi nuolatos veikti. Kai taip nėra, dubenyje užsistovi kraujas, atsiranda prostatos problemų, uždegimų, gali sutrikti hormoninis fonas. Panašiai vyksta ir moters organizme, jei ji neturi arba vengia lytinių santykių, nepatiria orgazmo: gali susiformuoti gimdos miomų, nusileisti dubens organai ir pan. Seksologų nuomone, „du kartai per savaitę – vaistas, kiti kartai – malonumas“.
. TVS: 
Ar turime sielą?!
Fotolia nuotrauka
Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.
Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...
Užfiksavo sielos „išėjimą“
Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.
Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.
Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!