Vaikas nebėra tiesiog vaikas. Daugybei mamų jis virsta prestižo atributu, nes noras, kad jos tobulas kūrinys būtų išskirtinis, kartais įgauna gana keistas formas. Lavinti vaikas pradedamas dar mamos pilve, auginamas pagal madingiausias tendencijas, vos gimęs tempiamas į įvairias mokyklėles, vėliau a... Skaityti plačiau...
Keletą metų Lietuvoje nematyta atlikėja Augustė Vedrickaitė trumpam grįžo dėl televizijos projekto „Chorų karai“, žybtelėjo kartu su savo vadovaujamu Utenos Auksiniu choru ir, komisijos bei žiūrovų išbalsuota, vėl išskrido į Norvegiją. Šalį, kurioje bando tapti sava ir viską pradeda nuo nulio.
Nors „Chorų karai“ tarsi padėjo prisiminti beišblėstantį televizinės šlovės skonį, euforijos tavo veide nesimato.
Šiam projektui skyriau daug laiko, nervų, kantrybės ir pastangų. Kaip nė vienam kitam. Galbūt todėl, kad turėjau savo komandą, už kurią jaučiausi atsakinga. Ir nors žinojau, kur lendu, įsiliejau į jį visa širdimi. O paskui pasijaučiau šiek tiek nusivylusi, kad viskas taip greitai baigėsi. Mintys, kad mūsų pasitraukimas galėjo būti suplanuotas, mane žudo. Nes atėjau ir žaidžiau tikrai pagal taisykles.
Pirmą kartą tapai „tamsta mokytoja“?
Kai dainuodavau televiziniuose duetuose su neprofesionaliais dainininkais, juos irgi tekdavo pamokyti. Tačiau buvo gera dalytis scenine patirtimi ir su didesniu kiekiu žmonių – beveik visa klase. Dauguma jų buvo jaunesni už mane, jaučiau, kad galiu juos kažko išmokyti, džiaugiausi, kad manęs klausė ir nuoširdžiai vertino išsakytas pastabas.
Kas tavo sceninės patirties atskaitos taškas?
Juo tapo realybės šou „Dangus“. Nes tai, ką iki tol veikiau muzikos mokykloje, palyginus su šou pasauliu, tokie centai... Vėliau praktikos įgijau koncertuose, užkulisiuose, bendraudama su žurnalistais, fotografais, dalyvaudama TV laidose ir šou.
Kažkada sakei, jog nekenti šou verslo vakarėlių, jie tau primena tuštybės mugę. Gal trumpam prie jų grįžus po kelerių metų pertraukos nuomonė pasikeitė?
Kaip ir anksčiau nepuolu bendrauti su visais tais žvaigždūnais. Tiesiog esu kitokia – mėgstu natūralumą ir paprastumą. Svetima man jų vaidyba ir veidmainiavimas. Jeigu man neįdomu, neklausiu kito: „Kaip tu gyveni?“ Ir kai to teiraujasi žmogus, kuris manęs nepažįsta, pagalvoju: „Koks tau skirtumas? Juk nežinai, nei kuo gyvenu šiandien, nei kuo gyvenau vakar.“
. TVS: 
