Neįkalbėsite, neskrisiu

Shutterstock nuotrauka

Skrydžio baimė kamuoja moteris ir vyrus, žvaigždes ir eilinius, emociškai nestabilius ir iš pažiūros labai stiprius žmones. Kodėl? Ir kaip iš jos vaduotis?

Ir įžymūs, ir eiliniai

„Reikia susisiekti su Regina“, – pirmiausia dingtelėjo man, kai gavau užduotį parašyti straipsnį apie bijančius skristi lėktuvu. Buvusi kolegė, jau keleri metai gyvenanti už Atlanto, bendro darbo laikais pasakojo, kad lipdama į orlaivį kaskart išgyvendavo klaikią baimę. Kaip nustebau gavusi jos trumpą žinutę su šypsenėle: „Lyg ir nebebijau skristi!“ Kitas pašnekovas, kuris, pasak mano šaltinio, renkasi ilgą važiavimą traukiniu vietoj greito skrydžio lėktuvu, nes pastarojo bijo, išgirdęs, kodėl skambinu, neteko žado. „Aš bijau skristi?! Kas jums sakė? Neturiu jokių problemų dėl to! – tikino Valdemaras Chomičius. – Pasakysiu, kas tikrai labai bijodavo, kai kartu skraidydavome, – Tkačenka. (Krepšininkas Vladimiras Tkačenka – pasaulio ir Europos čempionas, 220 cm ūgio vyras, red. past.) Jis, kai lėktuvas patekdavo į turbulencijos zoną, išbaldavo kaip kreida, įsitverdavo kėdės ranktūrių ir tiesiog apmirdavo.“ Sąraše garsenybių, kurioms skristi baisu ir labai baisu, – dainininkai Davidas Bowie ir Cher, aktoriai Jennifer Aniston, Whoopi Goldberg, Billy Bobas Thorntonas, Kirsten Dunst, Sarah Jessica Parker...

Tie, kurie gali įvardyti baimės priežastį („lėktuve pasitaikė teroristas“, „kylant kažkas sugedo, skrydis buvo sulaikytas“ ir pan.), galbūt jaučiasi šiek tiek geriau (ne taip kvailai) nei bijantys, bet net negalintys paaiškinti, kodėl. Tačiau ir vieni, ir kiti, žinoma, pasijustų atsikratę ant kaklo kabančios milžiniškos girnapusės, jei tik kas nors juos išvaduotų nuo emocijų, kylančių dėl minčių apie skrydį lėktuvu, jau nekalbant apie patį skrydį.

Inga Girnienė, administratorė: „Ta baimė – kažkokia nenormali, nepaaiškinama. Skrisdama nesu patyrusi jokių incidentų. Tačiau savaitę prieš skrydį smegenys ima sukti įvairius katastrofos variantus, o įlipusi į lėktuvą pasijuntu visiškai blogai. Kuo greičiausiai užsidedu ausines, garsiai pasileidžiu muziką, kad negirdėčiau nei motoro ūžimo, nei lakūnų ir palydovų komentarų, gurkšnoju brendžiuką ir šitaip stumiu laiką. Na, kodėl niekas nesugalvojo tokiems, kaip aš, pasiūlyti linksminamųjų dujų kaukės? Visai kitaip jausčiausi ir aš, ir kaimynai! (Kvatoja.) Kai lėktuvas nusileidžia, man norisi rėkti iš džiaugsmo ir bučiuoti žemę, nes tik stovėdama ant jos jaučiuosi saugi. Tačiau be lėktuvo išsiversti negaliu: esu išėjusi motinystės atostogų ir poreikis kartkartėmis ištrūkti iš kasdienės rutinos vis dėlto nugali baimę. Mano dešimtmetė dukra kaifuoja skrisdama. Ir aš pati, kai buvau jaunesnė, nebijojau. Pokytį sieju su šeimos atsiradimu.“

Publikuota: Laima, Nr.: 3/2012. Autorius: Faustina Bružaitė