Vaikas nebėra tiesiog vaikas. Daugybei mamų jis virsta prestižo atributu, nes noras, kad jos tobulas kūrinys būtų išskirtinis, kartais įgauna gana keistas formas. Lavinti vaikas pradedamas dar mamos pilve, auginamas pagal madingiausias tendencijas, vos gimęs tempiamas į įvairias mokyklėles, vėliau a... Skaityti plačiau...
Jei nebesi „niolikinė“, o tavo pase vis dar puikuojasi mergautinė pavardė – rizikuoji patekti į nepatogią padėtį. Pavyzdžiui, į giminių susiėjimus ar oficialius renginius būti pakviesta ne su širdies draugu, o su... mama.
Moteriška pavardė, besibaigianti galūne „-ytė“, „-aitė“ ar „-iūtė“, jau seniai nėra garantija, kad moteris netekėjusi. Tačiau daugelis yra taip susigyvenę su stereotipais, kad mergautinė pavardė gali tapti tikra rakštimi jos savininkei. Pavyzdžiui, man.
Kai į elektroninio pašto dėžutę atskriejo seniai matytos pusseserės kvietimas atvykti į jos vestuves – vos nenukritau iš nuostabos. Ne todėl, kad ji penkeriais metais jaunesnė, o štai jau išteka (ech, bet visgi gyvenimas neteisingas!), bet dėl to, kad gautas kvietimas buvo adresuotas man... kartu su mama. Pasijutau taip, lyg būčiau nebrendyla paauglė, kurią į šventę reikėtų atvesti už rankytės.
Keisčiausia, kad manęs niekas net nepasiteiravo, su kuo dalyvausiu pobūvyje. Negana to, kvietime mane supanelino – buvo keista skaityti kreipinį Panele Aiste. Dar iš mokyklos laikų gerai prisimenu, kad pagal protokolą į bet kurią 26 metų sulaukusią moterį reikėtų mandagiai kreiptis ponia.
Štai ir peršasi išvada, kad mergautinė pavardė yra savotiškas antspaudas ne tik pase, bet ir ant netekėjusios moters kaktos. Ar turiu bent menką galimybę jo išvengti?
Lietuvoje moters statusą visuomenėje dažniausiai vis dar lemia tai, ar ji ištekėjusi, ar ne.
O jei nebebūdama „niolikos“ pase tebeturi įrašytą mergautinę pavardę? Vadinasi, esi senmergė su ilgų plaukų kasa, nelakuotais nagais ir nepešiotais antakiais.
. TVS: 
