Didžioji revizija 1

Jeigu per tris valandas neįstengiate savo spintoje padaryti tvarkos, vadinasi, metas iš jos išvaryti demonus ir kai ką nurašyti labdarai. Paieškoti lobių, o tarp jų galbūt ir prisiveisusių vaiduoklių stilistei Agnei Gilytei savo drabužinės duris svetingai atvėrė kompanijos „I&P Terminal“ direktorė Dovilė Mikaliūnaitė.

Stiliaus cunamis

Buvusi manekenė, pradinuko Emilio mama, laukdama iš kito miesto grįžtančio mylimojo ir susiruošusi kepti „Napoleono“ tortą, virtuvės reikalus kelioms valandėlėms pastūmėjo į šalį ir su stiliste ėmėsi to, ką bent kartą metuose daro kiekviena iš jūsų, – spintos revizijos! Tiesa, Dovilės niekada nekankino pergrūstos drabužinės sindromas, kai, rinkdamasi vieną ar kitą drabužį, aptinki tokį, kurio pirkimo istorijos jau net nebeprisimeni. „Tokia amnezijos rūšis man nebūdinga, – juokauja buvęs modelis. – Spintoje pažįstu kiekvieną daiktą, tačiau dažniausiai suerzina akimirkos, kai kur nors tenka skubėti, o reikiamo drabužio niekur nerandu. Tada skelbiu detektyvinę paiešką, galiu net mamai į Klaipėdą paskambinti ir paklausti, ar nebūsiu ko nors palikusi. Daiktų įsigijimo istorijos susijusios ne su apsipirkimo savaitgaliais kuriame nors Europos didmiestyje ar su atostogomis, o labiau – su nuotaika. Gal tik du kartus, pasitaikius progai, buvau priversta karštligiškai lakstyti po parduotuves. Pirmą – kai kažkada pradėjau vadovauti „Pepe Jeans“ parduotuvių tinklui ir į jo atidarymą Taline nuvykau pernelyg kasdieniška, tad skubotai, „čia ir dabar“, teko pirkti kokteilinę suknutę „Just Cavalli“, – jos daugiau taip ir nebeapsirengiau: volanai apačioje ir ties krūtine – ne mano stilius. O juoda maža suknutė „Stefanel“, nučiupta už draugų dovanotus parduotuvės kuponus, rengiantis į vieno naktinio klubo atidarymą, – labai tinkama daugeliui gyvenimo atvejų. Kad ir nemažai keliauju, bet dar nepatyriau dingusio lagamino „džiaugsmo“. Tik sykį nuskridusi į Kiniją kurį laiką jo nesulaukiau ir maniau – jau tokį shoppingą pasidovanosiu…“ Moteris kvatoja, žinodama, kad tokiais atvejais skrydžių kompanijos žalą paprastai kompensuoja. Tačiau po kelių valandų daiktai atsirado.

Agnės pažintis su Dovile prie spintos prasideda labai draugiškai „neskausmingai“, nes drabužinėje ji randa vos vieną kitą gaminį, iškrintantį iš Dovilės konteksto ir pagal išvaizdą, ir pagal charakterį, ir pagal jos gyvenimo būdą. Tik stilistė labiau akcentuoja, kad, norint išvengti dažnų cunamių, ypač rengiantis, skubant rytais ar į vakarėlius, reikėtų dar griežčiau laikytis elementarios taisyklės: sukneles spintoje kabinti prie suknelių, sijonus – prie sijonų, kelnes – prie kelnių, švarkus – prie švarkų ir pan. Negana to – dar tiksliau paisyti spalvinės gamos. Dėliodama įvairius derinius, kokių Dovilė nėra išbandžiusi, Agnė kiek sutrinka prie trijų objektų: minėtos suknelės „Just Cavalli“, lašišinės spalvos švarkelio ir nertinio, dekoruoto rudu kailiu, kurį Dovilė kažkada nusipirko už tuomet Kinijoje įspūdingą kone trijų šimtų dolerių sumą...

Publikuota: Laima, Nr.: 2/2012. Autorius: Valdas Puteikis