Mansarda – į jūrą

Viena garsiausių poezijos skaitovių aktorė Virginija Kochanskytė su savo vyru skulptoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Arūnu Sakalausku apsigyveno Klaipėdoje, Melnragėje, ir pro mansardos langą gali nuolat gėrėtis jūra. „Būsiu prie tavo krūtinės, / Lyg būčiau namie.“ Šios Juditos Vaičiūnaitės eilutės menininkei tiksliausiai nusako namų ir meilės esmę.

Laikinų namų romantika

„Kai sutikau Arūną, regis, suradau ir tikruosius savo namus – vietą, kuri nustato santykius su pasauliu, pripildo energijos, leidžia atsikvėpti, suteikia galimybę sustoti ir apmąstyti, kas patirta. Prisimenu, vienai draugei esu sakiusi, kad pažintis su Arūnu man suteikė užuovėjos pojūtį, – pakanka vien prisiglausti prie šito milžino, ir rūpesčiai patys savaime nuslūgs“. Ji – tos kartos scenos menininkė, kai teatras buvo ir namai, ir šeima, tik vėliau režisieriai kurdavo konkretaus spektaklio namų atmosferą. „Dar rusų teatro teoretikas Konstantinas Stanislavskis yra mokęs, kad aktorius privalo ateiti į teatrą, likus dviem valandoms iki spektaklio, kad įsijaustų į vaidmenį. Bet juk realiame gyvenime taip nebūna: jei ateini anksčiau, tai ir praplepi su kolegomis apie vaikus, daržus, automobilių padangas, oro temperatūrą – žodžiu, į grimo kambarius ar sceną atneši naminės buities. Mane tie pokalbiai vargindavo, tad stengdavausi teatre nepasirodyti per anksti.“ Kai Virginija atrado savo, kaip poezijos skaitovės, talentą, ją ėmė kviestis net atokiausių Lietuvos kampelių kultūros centrai, muziejai, dvarai, mokyklos. Kad ir valandą trunkantį monospektaklį aktorė paverčia savo namais. „Aplinka, kurioje nors akimirką būnu, man labai svarbi: kamerinėje erdvėje noriu sukurti itin savitą scenografiją, savaip perstatydama kėdes (net ir žiūrovų!), staliukus, šviestuvus, gėles...“ Ji nepatingi į spektaklį atvažiuoti valanda anksčiau, kad išdėliotų savo atsivežtus prožektorius, šviestuvus, iš namų prigriebtą baldą, kitas scenos detales. Teatro šviesos estetika, sako, persikėlė ir į namus: dalį šviestuvų nusikopijavo iš dailės knygų, dalis atkeliavo iš antikvarinių krautuvėlių. „Dievinu „Tiffany“ stilių. Jį XIX a. viduryje Niujorke pradėjo kurti Charles’is Lewisas Tiffany. Šios dinastijos atstovų darbai pasiekė ir mūsų dienas. Kai Kaune pamačiau secesijos stiliaus šviestuvus, neatsilaikiau ir prikalbėjau Arūną bent vieną įsigyti. Nors rankų darbo gaminiai nebuvo pigūs, vyras nupirko du. Dar kitus šviestuvus nusižiūrėjau olandiškų senų baldų krautuvėlėje. Taigi dėl šviestuvų ir šviesos esu tiesiog pamišusi. Štai kodėl butą Klaipėdos senamiestyje iškeitėme į kotedžą Melnragėje – čia nepalyginti daugiau šviesos, nes kone visi langai į pietų ar pietvakarių pusę. Ir užuolaidų kabinti nereikia. O anksčiau gyvenome pirmame aukšte apsupti senų medžių vešliais vainikais. Ta amžina prieblanda vargino.“

Publikuota: Laima, Nr.: 3/2012. Autorius: Valdas Puteikis