Be skambių afišų 4

Nėra nepalankaus metų laiko, kad į savo sodybą, netoli Salako miestelio, iš Šiaulių neatlėktų dainininkas Gytis Paškevičius. Kartais vienas, kartais su šeima: žmona Rugile, dukra Urte ir sūnumi Dominyku. Po jubiliejinio koncertinio turo, kuris viršijo visus žiūrovų lankomumo rekordus, Gytis sėkme labiau linkęs pasidžiaugti kamerinėje aplinkoje.

Dvidešimt metų esate kartu. Jei, anot vieno prancūzų rašytojo, meilė trunka trejus metus, vadinasi, jus sieja kažkas daugiau nei meilė?

Gytis: Meilės sąvoką galima labai įvairiai interpretuoti ir ja manipuliuoti. Su Rugile esame panašūs savo vertybėmis. Užaugome šeimose, kurių pagrindas buvo darnumas ir pasiaukojimas; kuriose akcentuojama, kad viskas – ne tik daiktai, bet ir teigiamos emocijos – turi būti nešama į namus, o ne iš jų. Mudu vienija netgi kilmė: abiejų tėvai – iš Biržų, o motinos – žemaitės. Tik aš labai anksti jos netekau – nuo šešiolikos metų. Tai mane paženklino stipriu antspaudu – dar labiau troškau artumo, namų jaukumo, nuolat kankino kažkokia nesuvokiama nostalgija. Įsivaizduoju, kokia mama būtų laiminga, matydama, kaip šiandien man sekasi. Praėjus šešeriems metams, kai tarnavau sovietų kariuomenėje, tėtis sutiko kitą moterį ir su ja gyvena po šiai dienai. Mes, vaikai, jokio pavydo nejutom ir džiaugėmės, kad jiedu laimingi.

Rugilė: Kai susipažinom, o ir gerokai vėliau, mačiau, kaip Gytį stebino mano užsispyrimas, sportinė ištvermė ir valia. Kad galiu kopti į kalnus – jam buvo didžiausias netikėtumas. Nieko keista – juk kažkada gana sėkmingai lankiau orientavimosi sportą. Nors... jei grybaujam, stengiuosi laikytis arčiau vyro. O jis: „Taigi tu – orientacininkė!“ – „Be kompaso ir žemėlapio esu kaip katinas maiše“, – atsakau. Susitikimas su Gyčiu privertė kone iš esmės pakeisti gyvenimo būdą: nustojau dieną skaičiuoti nuo devintos valandos iki šeštos. Supratau – artisto gyvenimas netelpa į laiko rėmus.

Ir čia jau kvepia bohema...

Rugilė: Gyvenimas „be valandų“ tik iš pirmo įspūdžio chaotiškas. Bet kokia netvarka turi savo tvarką. Pagaliau daug ką pakoregavo gimę vaikai: Dominykui šiandien jau devyniolika, Rugilei – dvylika. Nebijau pasirodyti nepopuliari, tačiau dvidešimt metų rūpinuosi namais, šeima ir neturiu kito darbo. Vienos siekia karjeros, profesinių aukštumų, nuolat su kažkuo konkuruoja, kitos dairosi turtingesnių jaunikių Vakaruose, o man ne gėda prisipažinti, kad esu namų šeimininkė. Dvidešimt metų manęs tai nežeidžia ir nežeistų, net jei tik dulkes ir voratinklius valyčiau. Sakysite, košmaras dvidešimt keturias valandas būti kartu. Aišku, būna ir žaibų – kaipgi be jų!? Jei nepavyksta iškrovos įžeminti, tada įsikiša vaikai – jiems visada sekasi mudu nuraminti (juokiasi). Be to, išmokome, būdami drauge, būti atskirai. Kad vieni kitiems neįkyrėtume, turime savo zonas: Gytis po internetą naršo miegamajame, aš kitame kambaryje skaitau knygą, vaikai – savo erdvėse. Šitaip galime visą dieną išbūti ir tik vakarop prisiminti, kad šiandien esame visi namuose.

Publikuota: Laima, Nr.: 3/2012. Autorius: Valdas Puteikis