Laimi jaunatviški ir gražūs

Kad ir kaip būtų apmaudu dėl niekieno neįžvelgiamų dvasios lobių ir raukšlių voratinklio, bylojančio apie neprilygstamą gyvenimišką patirtį. Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja Gytė Grigonytė-Babajan gali teigti, kad Vakarų pasaulyje žmonės seniai pradėjo daugiau investuoti ne tik į prestižo atributus, bet ir į savo kūną, nes patrauklesniems už kolegas kažkodėl dažnai gyvenime sekasi geriau…

Gyte, jūsų kolegos vyrai, plastinės chirurgijos specialistai, šmėžuoja televizijų laidose, kai kurie dažnai matomi vakarėliuose. O jūs iš viešojo gyvenimo tarsi išnykusi. Toks jūsų sprendimas?

Tam tiesiog neturiu laiko, nes auginame dvi mažas dukras. Vyresniajai, Melani, dveji metukai keturi mėnesiai, Robertai – vienuolika mėnesių. Mano laikas suskirstytas minutėmis. Taip planuoti laiką išmokė darbas ir ypač stažuotės užsienio klinikose. Ten medikų darbo tempas visai kitoks: pavyzdžiui, nuo ankstyvo ryto iki pirmos turi apie dvylika operacijų, lakstai iš vienos operacinės į kitą. Savo klinikoje dirbu panašiai. Valstybinėse ligoninėse kartais atrodo, kad viskas vyksta sulėtintai...

Pusdienis įtampos operacinėse – ir nieko? Negriūvate iš nuovargio?

Aš operacinėje prarandu realaus laiko suvokimą. Atrodo, kad praėjo trisdešimt minučių, o jau pralėkusios trys valandos. Laikas tarsi sustoja, nes įsitrauki į procesą, tau labai įdomu, tada mažiau jauti nuovargį. O kai matai rezultatą, apima nenusakoma euforija, kuri viską atperka.

Nesijautėte įsibrovusi į vyrų pasaulį?

Aš – ne. Bet tam tikrą nuostatą, susijusią su posovietiniu mentalitetu, esu pajutusi. Būdama studentė atnešiau prašymą stoti į chirurgijos rezidentūrą, o mūsų prodekanas griežtai pasakė: „Ar tu žinai, kur eini?! Tai viena iš sričių, kurioje moterys NEGALI dirbti!“ Ir nesutiko paimti mano prašymo. Bet buvau atkakli, nes jau seniai žinojau, kad tapsiu chirurge nepaisydama nieko! Tą dieną atėjau su drauge kaip liudininke ir prašymą palikau. Daug kas mane atkalbinėjo nuo chirurgijos. Sunku, nemoteriška... Ačiū tėčiui, kuris kažkada patarė: „Eik ten, kur tu labiausiai nori eiti.“ Tai didelė gyvenimiška išmintis, nes laimingiausi tie, kurie dirba mėgstamą darbą. Ir jiems geriausiai sekasi. Jei tau įdomu, tu dirbsi juodai, neskaičiuodamas valandų, nepaisydamas atlyginimo, tu tiesiog gyvensi ligoninėje, kol ką nors išmoksi, nes į priekį ves tikslas. Medicina yra gyvenimo būdas, jis persmelkia visas tavo gyvenimo sritis. Kiekvienas gydytojas pereina tikrą mėsmalę, apie kurią daug kas net nenutuokia. Chirurgijos rezidentūra, kur taip veržiausi, septynerius metus man buvo tarsi kariuomenė. Ten labai griežta subordinacija, tam tikra hierarchija – privalai surasti savo vietą. Tai būdinga medicinai visame pasaulyje. Kitur ji dar griežtesnė, nes tik taip įmanoma, kad šis sudėtingas mechanizmas tiksliai funkcionuotų. Atsiskaitomumas, besąlyginis klusnumas...

Publikuota: Laima, Nr.: 3/2012. Autorius: Dovilė Štuikienė